Nukopijuotas komentaras straipsniui http://www.veidas.lt/kodel-zydu-vaikai-tokie-gabus-ir-ismintingi-2:
Vladas Pranevičius
Labai jau daug ten visko prirašyta.
Permetus akimis man užkliuvo keli momentai.
Visų pirma ten daug kalbama kaip auklėti vaikus. Mažiau auklėkite vaikus, o daugiau save. Vaikai vis tiek užaugs tokie kokie este jūs. Na, ne tokie, kokį vaidmenį bandote vaidinti, bet tokie, kokie iš tikro esate.
Antra. Bet koks vertinantis vaiką ar jo veiklos rezultatus požiūris išreikštas žodžiais (tiek teigiamas, tiek ir neigiamas) aiškiai demonstruoja "kas čia žino tiesą", tai veda į aiškų hierarchnį santykį, pozicionuojant vaiką į žemesnę poziciją. Nesvarbu ar sakome "Labai gražiai ir teisingai nupiešei. Šaunuolis", ar "Kaip čia taip nevykusiai pripeckiojai, medis negali būti mėlynas, o saulė - žalia".
Gal geriau būtų išsakyti savo jausmus ir įvardinti emocinę reakciją į konkretų poelgį:"Man patiko šis piešinys, jis man asocijuojasi..." arba "šis spalvinis sprendimas man labai netikėtas. Pirmą kartą matau mėlynus medžius. Kur tu tokius matei?" Tokiu atveju vaikui lieka vietos kažką paaiškinti ar išsakyti savo motyvus. Pvz. "Vakare, saulei nusileidus, prie ežero, medžiai būna melsvi, tik neturėjau tinkamo atspalvio" .
Na ir trečia. Žydai iš ties labiau orientuoti į išmintingus sprendimus, verslumą, žinias ir mokslą, nes tai jų kultūroje kur kas labiau vertinama nei atkaklus triūsas.
Lietuvių valstietiškame mentalitete pats darbas ir atkaklios pastangos, kaip ir kentėjimas jau savaime yra vos ne sakralinės vertybės. Nepriklausomai nuo pasiekto rezultato. O žydų mentalitete svarbesnis yra rezultatas, nei kiek pastangų tu padėjai jo siekdamas. Dargi atvirkščiai. Labiau vertinamas pastangų efektyvumas ir protingi sprendimai. T.y. tas pats rezultatas vertinamas geriau jei jį sugebėjai pasiekti įdėdamas mažiau fizinio darbo, bet dirbdamas labiau apgalvotai.
Vladas Pranevičius
Labai jau daug ten visko prirašyta.
Permetus akimis man užkliuvo keli momentai.
Visų pirma ten daug kalbama kaip auklėti vaikus. Mažiau auklėkite vaikus, o daugiau save. Vaikai vis tiek užaugs tokie kokie este jūs. Na, ne tokie, kokį vaidmenį bandote vaidinti, bet tokie, kokie iš tikro esate.
Antra. Bet koks vertinantis vaiką ar jo veiklos rezultatus požiūris išreikštas žodžiais (tiek teigiamas, tiek ir neigiamas) aiškiai demonstruoja "kas čia žino tiesą", tai veda į aiškų hierarchnį santykį, pozicionuojant vaiką į žemesnę poziciją. Nesvarbu ar sakome "Labai gražiai ir teisingai nupiešei. Šaunuolis", ar "Kaip čia taip nevykusiai pripeckiojai, medis negali būti mėlynas, o saulė - žalia".
Gal geriau būtų išsakyti savo jausmus ir įvardinti emocinę reakciją į konkretų poelgį:"Man patiko šis piešinys, jis man asocijuojasi..." arba "šis spalvinis sprendimas man labai netikėtas. Pirmą kartą matau mėlynus medžius. Kur tu tokius matei?" Tokiu atveju vaikui lieka vietos kažką paaiškinti ar išsakyti savo motyvus. Pvz. "Vakare, saulei nusileidus, prie ežero, medžiai būna melsvi, tik neturėjau tinkamo atspalvio" .
Na ir trečia. Žydai iš ties labiau orientuoti į išmintingus sprendimus, verslumą, žinias ir mokslą, nes tai jų kultūroje kur kas labiau vertinama nei atkaklus triūsas.
Lietuvių valstietiškame mentalitete pats darbas ir atkaklios pastangos, kaip ir kentėjimas jau savaime yra vos ne sakralinės vertybės. Nepriklausomai nuo pasiekto rezultato. O žydų mentalitete svarbesnis yra rezultatas, nei kiek pastangų tu padėjai jo siekdamas. Dargi atvirkščiai. Labiau vertinamas pastangų efektyvumas ir protingi sprendimai. T.y. tas pats rezultatas vertinamas geriau jei jį sugebėjai pasiekti įdėdamas mažiau fizinio darbo, bet dirbdamas labiau apgalvotai.
